Anykščiai (II dalis)

Jau kuris laikas vis galvoju apie senuosius Anykščių krašto dvarus, kurie, deja, bet baigia sunykti. Dėl šios priežasties būtina paskubėti ir apžiūrėti juos iš arčiau. Juk ką gali žinoti, galbūt šiandien darytos nuotraukos kažkada taps istorija.

Anykščiai (I dalis)

Rytas prasidėjo pakankamai anksti ne dėl to, jog skubame išvykti iš namų, ne dėl to, jog turime du mažamečius vaikus, bet dėl to, jog natūraliai, be jokio vargo ar įtampos pavyksta atsikelti su šypsena veide, nes už lango pasirodžiusi saulė skelbia: VASARA !!!

Minskas (IV diena)

Paskutinė diena Minske, o dar tiek daug liko nepamatyta, neišgirsta ir nepažinta. Tad nieko nelaukę, lipame iš lovų, papusryčiaujame ir lekiame pro duris. Sekmadienis, automobilių mieste nėra labai daug, tad savo tikslą pasiekiame pakankamai greitai. Pirmoji stotelė konditerijos fabrikas „Kommunarka“, o tiksliau šalia jo įsikūrusi firminė saldainių parduotuvė, kurioje dirba labai maloni moteris, pasipuošusi dailia raudona kepuraite. Lentynos nukrautos griliažu, saldainiais, šokolado plytelėmis, kad net akys raibsta ir nebežinai, ką čia su savimi išsinešti.

Nesvyžius (III diena)

Šiandien vykstame į Nesvyžių ir jo garsiąją pilį, kuri 1533 – 1939 m. priklausė Radvilų giminei. Tai – LDK didikų giminė, iškilusi XV a. ir išlikusi viena įtakingiausių iki pat XVIII a. pab. Radvilos buvo viena turtingiausių Europos giminių, jie valdė 23 pilis, 426 miestus ir miestelius, 2032 dvarus, 10 053 kaimus. Nuo 1547 m. Radvilos, vieninteliai iš Lietuvos didikų giminių turėjo Šventosios Romos imperijos kunigaikščių titulą.

Minskas (II diena)

Rytas puikus. Po tokios lietingos ir šaltos savaitės Lietuvoje, tai lyg šviežio oro gurkšnis. Tiesą pasakius, kelionėse mums sekasi – retai kada lyja ir būna šalta. Saulė jau pakankamai aukštai pakilusi, o danguje palengva slenka plunksniniai debesys, tad nieko nelaukę susėdame į mašiną ir judame link „Šlovės kalno“, kuris buvo sukurtas Sovietų kariams pagerbti, už jų drąsą Didžiojo Tėvynės karo metu.

Minskas (I diena)

Nespėjome nė kojų gerai apšilti Lietuvoje, o mes ir vėl kelyje. Šį kartą mūsų maršrutas driekiasi į Baltarusijos sostinę – Minską, miestą didvyrį, įsikūrusį prie pat Svisločės upės.

atgal į praeitį …

Minskas jus tikrai nustebins. Baltarusijos sostinė, priešingai nei jos garsi reputacija, yra progresyvi, šiuolaikiška ir švari vieta. Jūsų dėmesį patrauks šiuolaikinės kavinės, įspūdingi restoranai, suši barai bei meno galerijos ir sausakimši naktiniai klubai, įsikūrę miesto centre.

Selinunte (VII diena)

Staigmenos ir iššūkiai nesiruošė palikti ramybėje. Iš pat ankstyvo ryto, einant pro vartelius, ta miela moteriškė paprašė susimokėti už kambarį, nors mes tai padarėme dar prieš keletą savaičių, būdami Lietuvoje.

Agridžentas (VI diena)

Iš apniukusio dangaus lašams po truputį krentant į žemę, džiaugiamės, jog po Šventyklų slėnį, esantį šalia Agridžento, vaikščiosime entuziastingai nusiteikę ir kupini jėgų bei ryžto. Deja, vėsa, o su ja ir gaiva dingo greičiau nei buvo galima tikėtis. Saulei išlindus iš už debesų, darėsi karšta ir sunku. Aplink vien laukai, po kojomis smėlis ir jokio šešėlio.

Sirakūzai (V diena)

Toliau mūsų kelias suko į pietus. Vykome į Sirakūzus, kadaise buvusį stipriausią miestą (733 m. pr. Kr.) visame Viduržemio jūros regione. Šis senovinis miestas, traukiantis minias turistų dėl jame esančių istorinių įžymybių, yra vienas gražiausių visoje Sicilijoje.