Jau kuris laikas vis galvoju apie senuosius Anykščių krašto dvarus, kurie, deja, bet baigia sunykti. Dėl šios priežasties būtina paskubėti ir apžiūrėti juos iš arčiau. Juk ką gali žinoti, galbūt šiandien darytos nuotraukos kažkada taps istorija.

Jau kuris laikas vis galvoju apie senuosius Anykščių krašto dvarus, kurie, deja, bet baigia sunykti. Dėl šios priežasties būtina paskubėti ir apžiūrėti juos iš arčiau. Juk ką gali žinoti, galbūt šiandien darytos nuotraukos kažkada taps istorija.
Rytas prasidėjo pakankamai anksti ne dėl to, jog skubame išvykti iš namų, ne dėl to, jog turime du mažamečius vaikus, bet dėl to, jog natūraliai, be jokio vargo ar įtampos pavyksta atsikelti su šypsena veide, nes už lango pasirodžiusi saulė skelbia: VASARA !!!
Prie Nemuno įsikūrusiose gyvenvietėse nuo seniausių laikų gyveno baltų gentys: sūduviai ir jotvingiai, skalviai ir aukštaičiai, žemaičiai ir kuršiai. Vėliau, kovų su kryžiuočiais metu, upės pakrantės tapo itin svarbios besiformuojančiai Lietuvos valstybei – vientisa gynybinių pilių sistema stabdė vokiečių ordino antpuolius ir neleido lengvai prasiskverbti į krašto gilumą.
Pasak legendos, Platelių ežero dugne guli kažkada grafaitės Zifrinos pamestos deimanto šukos, o kartu su jomis ir gražuolės tarnas, vardu Gervazas. Mat, tas, kuris išgriebs iš ežero gelmių minėtąsias šukas, gaus gražuolės ranką ir širdį.