TAQUILE SALA
Žadintuvui nespėjus sučirkšti, už kambario durų buvo girdėti namų šeimininkės, kuriame apsistojome vienai nakčiai, balsas, kad pusryčiai jau paruošti ir reikia keltis. Sunkiai, bet šiaip ne taip išsiridenome iš lovos, kuri nebuvo pati patogiausia. Nusiprausę po šaltu ežero vandeniu, susėdome už stalo pasistiprinti.
TITIKAKOS EŽERAS
„Aimarų genties indėnai, gyvenantys aplink ežerą, šiuos vandenis vadina įsčiomis, iš kurių esą pasirodęs Virakočas – baltasis ir barzdotasis saulės vietininkas Žemėję, išmokęs šiuos žmones statydintis būstus, auginti kultūras ir pasidirbti nendrines valtis. Vieną dieną keliautojui Thorui Heyerdahliui šovė mintis pasistatyti tokį laivą, mat jis buvo matęs tokių pat laivų, tik kur kas didesnių egiptiečių kapuose rastuose piešiniuose ir iškėlė teoriją, kad Pietų Amerikos gentys dar prieš daugelį metų paveldėjo saulės kultą ir įgūdžius, padėjusius joms pasistatyti senovinius miestus, iš egiptiečių keliautojų.
Sustojus autobusui pasigirdo sambrūzdis. Keletas keleivių ruošėsi lipti Juliaca mieste (tarpinė stotelė vykstant į Puną), tad Giedrius prabudo. Nežinau kaip jam šovė į galvą patikrinti mūsų rankinį bagažą, prieš keletą valandų padėtą ant lentynos virš mūsų galvų, bet tai buvo puiki mintis. Knygose ir visuose interneto portaluose yra rašoma, jog šalyje įvyksta daug vagysčių.
Ir ką Jūs manote? …
Pabudę apie 8 val. ryto, vis dar niekur neskubėjome. Ramiai papusryčiavome ir pradėjome krautis daiktus, nes šiandien vėlai vakare autobusu išvyksime į Puno miestą, esantį už 300 km.
10 val. turėjome jojimą su arkliais. Kaip ir buvo sutarta, gidas atvyko laiku. Pasiėmė mus iš viešbučio ir palydėjo iki savo mašinos, kuria nuvykome į fermą. Pakeliui vyrukas papasakojo apie miesto istoriją. Po kokių 20 minučių automobiliu siauromis Arequipos miesto gatvėmis mes buvome gido kieme. Giedrius: „nesitikėjau, kad viduryje miesto įmanoma laikyti gyvūnus ir dar tokius didelius kaip arkliai, juk jiems nėra vietos nė kur apsisukti“.
Kadangi šiandien neturėjome jokio žygio, leidome sau pamiegoti ir iš lovos išsiridenome tik 9 val. ryto. Papusryčiavę (tuno konservai ir batonas) susiruošėme pasižvalgyti po miestą. Vienas labiausiai lankomų objektų Arequipoje yra Santa Catalina (Šv. Katalinos) vienuolynas (adresas: C Santa Catalina 301, Arequipa), į kurį užsukome ir mes.
II DIENA
Žadintuvas suskambo 4 val. 30 min., aplink dar tamsu ir šalta. Už sienos buvo girdėti kaip keletas mūsų žygio kompanionų jau keliasi. 5 val. ryto turime stovėti lauke, pasiruošę lipimui aukštyn. Gaila, bet šį kartą pamiršome savo žibintuvėlius, o be jų kopimas nelabai įmanomas, juk nesimato takelio. Tad pasiėmėme savojo kambario šviestuvą – plastikiniame butelyje įdėtą žvakę. Saulė dar nepatekėjo, danguje aiškiai matyti visos žvaigždės, kažkur tolumoje, o gal čia pat girdėti svirplių čirpimas. Deguonies trūkumas apsunkino lipimą aukštyn, sulėtėjo žingsniai ir darėsi vis sudėtingiau kvėpuoti. Horizonte matėsi po truputį kylanti saulė, nušviesdama kalnų viršūnes. Įspūdinga, bet mums reikėjo skubėti. Sunkios ir varginančios 3 valandos ėjimo pagaliau įveiktos.
I DIENA
„Aukštai Peru Anduose dunkso Kolkos kanjonas (nuo šalia esančių kalnų iki dugno 3200 m), Gineso rekordų knygoje vadinamas giliausiu pasaulio tarpekliu. Vis dėl to tik nedaugelis žmonių yra girdėję apie jį – negelbsti nei pasaulio rekordininko statusas, nei svaiginamas kalnų didingumas. <…> Šiame Peru kampelyje <…> išsibarstę po slėnį stypso užgesę ugnikalniai, čia gausu riedulių, pažymėtų paslaptingais raižiniais. Dar pasakojama, kad tuose kraštuose gyvenę žmonių smailiomis galvomis.“ („Didieji pasaulio stebuklai“, 391 psl.)
AREQUIPA
Po ilgos ir nelengvos nakties, pagaliau išsilaipinome Arequipos centrinėje stotyje. Tai miestas, esantis Peru pietuose ir antras pagal svarbą po sostinės Limos (apie 900 tūkst. gyvent.). Arequipa yra įsikūrusi El Misti ugnikalnio (aukštis – 5822 m.) papėdėje, kuris paskutinį kartą buvo išsiveržęs 1870 m. (kitais duomenimis 1784 m.). Šiandien vis dar galima pamatyti iš jo rūkstančias fumaroles (tai – garų ir dujų šaltinis dažniausiai esantis artimiausioje ugnikalnių aplinkoje, jų šlaituose ar krateriuose. Šie šaltiniai į aplinką išmeta vandens garus, anglies ir sieros dioksidą, druskos rūgštį ir vandenilio sulfidą).
Naskos piešiniai arba Naskos linijos yra didžiuliai geoglifai (piešiniai ant žemės) Naskos dykumoje, Peru. Manoma, kad jie buvo sukurti Naskos kultūros žmonių tarp 200 m. pr. m. e. ir 600 m. e. Naskos piešinius sudaro šimtai detalių: nuo paprasčiausių linijų iki sudėtingų geometrinių formų bei piešinių: beždžionių, kolibrių, driežų, vorų, lamų, žuvų, ryklių arba orkų. Didžiausių figūrų skersmuo siekia 200 m. Figūros sudarytos pašalinus nuo žemės rausvus akmenis ir taip atidengiant šviesų paviršių. Naskos dykumai būdingas labai sausringas, pastovus klimatas, o regionas yra retai apgyvendintas, todėl piešiniai išliko iki šių dienų.
PISCO IR VYNŲ DEGUSTACIJA
Ekskursija abiem kainavo po 30 sol. (įskaičiuotas ir transportavimas į autobusų stotį). Kaip ir tikėjomės mūsų gidas anglų kalbą mokėjo tiek, kiek mes ispaniškai, t.y. pokito (labai mažai). Iš viso buvo 4 žmonės, tad važiavome nuosava gido mašina. Mes du lietuviai ir vietinė mergina su savo vaikinu iš Danijos. Buvo nuostabu, kad ji mokėjo angliškai, tad mums visiems trims vertėjavo. Pagal planą turėjome užtrukti 3,5 val. bet užsitęsė iki 4-5 val., gerai, kad bent jau dar neturėjome rezervavę ar įsigiję autobuso bilietų. Ekskursijos metu aplankėme 3 vietas, kuriose yra gaminamas garsusis Pisco brendis ir vietiniai vynai.
